Dainų žodžiai

Pranešimų skaičius : 17 Join date : 2009-03-04

AKUSTINIS

Margi sakalai

Minėdami gęstančią žarą vėlai
į dangų pakilo margi sakalai
paniekinę žemės vylingus sapnus
padangėje išskleidė savo sparnus
ir tarė margieji negrįšim į žemę
kol josios kalnai ir pakalnes aptemę
sapnai ir šešėliai padangėse mums
šviesiųjų į saule kelių kelių nebedrums nebedrums.
mes skaisčiąją saulę dangum pasiviję
iš josios vainiko nuskinsim leliją
ir miegančios žemės laukus ir uolynus
paversime žėrinčiais saulės gėlynais.
ir tarė margieji suplojo sparnais
tolyn ir aukštyn kolei kraujas užkais
svajotosios saules ieškota liepsna
ir žemėj užgims pranašauta diena
o diena o diena.
bet štai rytuose jau nuraudo dangus
ir nušvietė saulė uolas ir laukus
tačiau iš dangaus nei anksti nei vėlai
negrįžo į žemę margi sakalai
negrįžo į žemę margi sakalai
negrįžo į žemę margi sakalai
negrįžo į žemę margi sakalai, broleliai
negrįžo į žemę margi sakalai, broleliai

Keistumas

Na ir keistumas na ir keistumas medžiu rudenį
ima ir nusirengia
na ir keisti na ir keisti tie medžiai rudenį
ima ir nusirengia
o prie manęs sustoja storiausiais kailiais zmonės
ko norit ko gi norit? juk aš kaip medis nuogas
einu per patį šaltį visi man siūlo kailinius
bet aš kaip medis keistas ir suprastas tik medžių
na ir keisti tie medžiai rudenį
na ir keisti tie medžiai rudenį
na ir keisti tie medžiai rudenį
ima ir nusirengia

Tu neklausk, kas atsitiko

Tu neklausk, kas atsitiko,
Tikriausiai nieko,
Tiesiog kažkas paliko
Ieškoti pirmo sniego,
O kažkas nuėjo nepatikėjęs
Ir nesupratęs paukščių kalbos.Tu neklausk, kas atsitiko,
Tikriausiai nieko,
Tiesiog kažkur prie kelio
Pilkas akmuo pravirko…
Bet visi praėjo nepastebėję
Ir nesupratę ašarų jo.Tu neklausk, kas atsitiko,
Tikriausiai nieko,
Tiesiog pušies viršūnėj
Paukštukas nusišovė,
Nes jis žinojo viską,
Nes jis žinojo viską…
Ir viską jis suprato.Jei kada išgirsi paukštį
Kažką tau tyliai šnekant,
Patikėk juo ir išeik sau,
Nes matyt jau laikas.Tu surasi pirmą sniegą,
Gėlių pilną lauką…
Ir suprasi netikėtai,
Kad pats esi paukštis.

Išeinu

Išeinu, palieku tave, nepyk,
Išeinu, palieku tave, atleisk.
Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.
Norėjau atnešti Tau
Iš pievų, iš pievų laukinių bičių medaus.
Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.
Gal kada nors suprasi tu, ką norėjau tau pasakyt tada,
Gal kada nors suprasi tu, kad be pievų nebus medaus.
Ir gal tada
Vėl sugrįšiu aš,
Už lango vėl lis lietus,
Ir gal tada vėl bitės neš
Auksinį medų mums.

Ir vėl neturiu mylimosios

Ir vėl neturiu mylimosios:
Pamojo ji man skarele
Ir išvažiavo pas sužadetinį.
Kaimuose loja šuneliai,
Supasi varna viršūnej,
Verkia gailiai kuprelis
Eidamas paskui traukinį:
Kad mylimos neturiu apraudodamas...
Su visam mylima išvažiuoja,
Verkia į nosinaitę.
Eina per lietu kuprelis lyg paukštis:
Didele galva įtraukęs i juodus sparnus.
Man gaila, kad jau nebegaila
Ir liūdna gert vyną,
Kai lyja, kai supasi varna viršūnėj
Ir loja šuneliai toli.

Nuo mano lango

Nuo mano lango lig tavo durų
tūkstantis varstų.
Per visą naktį po visą miestą
šešėlių žingsniai.
Švaistūnas klevas žvangantį auksą
pavėjui žarsto.
Iš lapų saujos rudenio nebesurinks.
Nuo mano delno lig tavo skruosto
prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, užburtas rūmas,
vaiduoklių aidas.
Per visą naktį lyg šiltą paukštį
Nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį
savo švelnumą.

Rauda boružei

Rytą,
patekant saulei,
mirė boružė.
Ją vežė iškeltą aukštai
stikliniam laše.
Pakelėj be kepurių
stovėjo
basi
šienpjoviai.
Žybčiojo
dalgiai.
Priekyje dvylika raitelių
jojo.
Kaip nupiešti jų
žirgai
ėjo nuleidę
galvas.
Ir nesimatė, kur
baigiasi kelias.
Šalia katafalko
ėjo mergaitė raiša -
ji buvo boružės sesuo.
Raudotojų dvylika
tų dvylika
juodai gobturuotų naktų
paskui raudodamos ėjo:
"Saulele, saulele,
auginki smilgelę
boružei pakilt".
Saulę ant dalgių galando -
dalgiais pakirto smilgelę
dvylika raitelių
jojo -
krito rasa

Severiutė

Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo,
Kur gelžkelis suka į pietus
Kur bėgiais ėjau aš basa,
Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja...
Lyg paskutinei –
Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
Už nugaros, man negirdint,
Kalbėjot,
Kalbėjot...Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
Nekaltinu:
Lyg per peilius –
Ėjau aš per gruodą,
Bridau kaimo molį...
Toli gyvenau aš nuo jūsų,
Nuo Užpalių kaimo
Už mylių,
Naktim apie mažą baltgalvį vaikelį
Šnekėdavau su žole.
Man grojo armonika mažas kupriukas,
Kur užpernai mirė.
Jis sakė:
Mane alučiu aprėdysiąs,
Apausiąs mane dalgele...
Dieve tu mano,
Aš net nemačiau, kad pasenom –
Kaip didelis apšviestas miestas
Traukinys šitą naktį praėjo...
O aš gi –
Tiktai Severiutė,
O aš gi –
Verkiu kaip piemenė,
Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
Kuprota audėja.
Šitiek metų praėjo,
Ir vėlu jau paguosti –
Jums piemenės reikėjo,
Meilužės,
Guodėjos basos.
Ką iš manęs jūs padarėt –
Važiuoti,
Bagoti,
Batuoti –
Aš juk tiktai Severiutė,
Aš trečiojo nebylio brolio sesuo

Žuvelis žvejys

Dyžė žuvelis asfaltu
Pro mėlynus griežčių laukus,
Galvodamas apie mergaitę,
Džiaustančią puodus ant kėglių –
Lanksčią lyg katę.
Pardavė žuvį miestely,
Pirko velveto kepurę –
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.
Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.
Ir uždainavo žuvelis –
Pačiam net graudu pasidarė,
Ir baisiai pagailo savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.
Ir jis jau galvojo:
Pamačius velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę,
Viską užmirš ji
Ir pamylės tik žuvelį.
Ir eis jie abu į klojimą
Ristis žemyn nuo šiaudų.
Ir atmušė kojas žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio,
Užmigo.
Ir dievas atėjo
Per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
„Žmogau, tau už žodį
Reikės atiduot kaip už daiktą!“
Bet dievas, nebesupratęs savęs,
Baisiai nuliūdo –
Pamatė velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.
Ir tarė jam dievas: „Žuveli,
Kam tau kepurė, žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą. –
Jai girdint, šitaip gražiai
Padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir liūdniau.“
Ir tarė žuvelis:
„Tikrai, mano dieve,
Paimk tu velveto kepurę,
Nes aš juk tikrai neišdrįsiu. –
Ką nors padarysiu baisaus.“
Dievas nuėjo per griežčius,
Žuvelis pasuko atgal,
Gailėdamas baisiai savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.

Kvailutė Onulė

Rado Onutė prie tako
Raudoną siūlą
Iš vaikiškos kojinės,
O gal iš vaivorykštės?
Atsisėdo ant kupsto,
Ir pagailo Onutei to siūlo,
Ir iš gailumo –
Apsiverkė.
Ir pagailo Onulei
Vyturio lizdo dirvone,
Šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
Ir smėlyje vaiko pėdos.
Ir pagailo Onulei,
Kad plūgais apars vyturio lizdą dirvone,
Kad bitė ratuota namo nesugrįš
Ir liks alkana bičių motina,
Kad vaikai tie – užaugs ir pasens,
O raudonos vaikiškos kojinės
Bus per mažos jų kojoms.
Sėdėjo prie tako Onulė
Ir verkė,
Laikydama rankoje siūlą,
Taip verkė,
Lyg būtų sudegę namai.

Pasakyki, panytėle

Pasakyki, panytėle, ar tu mane myli
Kiek jau kartų tave klausiu, o tu ten vis tyli
Pasakyk, nevargink manęs, regi baigiu džiūti
Kurią dien nematau tavęs – tikrai reik pražūti
Oi laimingas, kaip laimingas, kas gal apsakyti
Kurią dieną savo meilę gaunu pamatyti
Nemainyč tos valandėlės ant turtų didžiausių
Kada imdams už rankelės savo meilę klausiu
Ar tu sveika, ar tu linksma, mano aniuolėlis
Ar neilgu tau be manęs, tu mano kvietkelis
Oi kaip aš tavęs pasiilgau, baltoji gulbele
Seniai, seniai jau skambėjo tarp mūsų dainelė
Tegul skamba, garsiai skamba tarp mūsų dainelės
Oi kaip gera yr dainuoti prie savo panelės
Oi tu meile, širdis mano ir turtai ant svieto
Pasakyk, ar širdy tavo bus dėl manęs vieta
Pasakyk, ar širdy tavo bus dėl manęs vieta

Linksminkimos

Linksminkimos linksminkimos,
Pakol jauni ėsma, -
Nebus laiko mums linksmintis,
Kada pasenėsma.
Siaudžia griaudžia paukštužėliai,
Gražiai čiulbėdami,
Taip linksminkimos, jaunėliai,
Dainas dainuodami...
Dabar mūsų aukso dienos,
Kaklo nieks negraužia.
Daug nerūpi, pakol vienas,
Ir vargai nespaudžia.
Prieš mus visa ši pasaulė
Atverta ant svieto.
Kur nukaksma, ten atrasma
Mes dėl savęs vietą.
Kožnas vienas mumis myli,
Ant rankų nešioja,
Visur kvietkus ir grožybes
Mums po kojų kloja.

Kumelaitė Kukučio ausy

Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
ir spardo
į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
kaip žvengia Stonų ganyklose.
Kaip negražu, jis galvoja:
eisiu pas gydytoją,
kad iškrapštytų iš mano ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
Bet kaip aš paaiškinsiu,
Bet kaip aš paaiškinsiu,
iš kur ausyje kumelaitė?
Kaip negražu
prieš pažįstamus,
prieš vaikus,
prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
kur tokios dailios užuolaidos
ir blizga švarūs parketai.
Kukutis niekam nesakė,
uždelsė,
ir buvo dar negražiau.
Tarė sau:
neduok dieve,
Tarė sau:
neduok dieve,
Tarė sau:
neduok dieve,
jeigu numirčiau –
tokią gėdą rastų ausy!
Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties,
Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
automobilių,
ratų,
kuliamųjų mašinų,
kombainų.
Neduok dieve pamatytų,
Neduok dieve pamatytų,
Neduok dieve pamatytų,
Neduok dieve pamatytų,
Šitokią gėdą slėpė ausy!

Kukutis atsibunda savo paties laidotuvėse

Pabudo rytą Kukutis ir mato:
Jis pats guli šalia nebegyvas.
Troba atšalusi,o pro duris mato:
Ant snieguoto kalnelio šermenim skerdžia kiaulę.
Prie stalo moterys duonriekiu
Ieško kažko atverstuos plaučiuos.
Ir mato Kukutis pro langą: leidžiasi aeroplanas,
Pakyla išgąsdintos varnos.
Pro kita langa nosis prie stiklo priploję
Žiuri buretų vaikai.
O pro virtuvės langa - po Niagaros kriokliu
Giminės verkia Kukučio.
Atsirėmę i mašinas
Ir labai ryškiai fotografuodamiesi.
Galvoja Kukutis:
Kaip gražiai viskas vyksta,
Kaip manęs gailisi, kaip gražiai apšneka!
Tikriausiai duos man kokią premiją,
Ranką paspaus arba pagirs visuotiniam narių susirinkime!

Kaip Kukutis protą atgavo

– Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau,
o jūrai dugną dėjau –
per Vokietijos gaisrą
su, su kryžiais jie atėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
per Vokietijos gaisrą
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.
O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.
Anoj pasaulio pusėj
danguj man davė butą:
po Blinstrubiškės ąžuolu
du sieksniu pievos,
du sieksniu pievos.
O ko daugiau man reikia:
gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
ateina kartais karvė
ir visa patręšia.
Nei arti, nei akėti, –
o ko daugiau man reikia?
O ko daugiau man reikia?
Tveriu sau žemei dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu -
senelių prieglaudoj,
senelių prieglaudoj.
Anoj pasaulio pusėj
Žuvis varau į vandenis
Ir suprantu, ko niekaip
Suprasti negaliu,
Ir suprantu, ko niekaip
Suprasti negaliu.
Po Blinstubiškės ąžuolu
mane pakorė,
o kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą,
ir suprantu ko niekaip
suprasti negaliu.
Po Blinstubiškės ąžuolu
senelių prieglaudoj.
Po Blinstubiškės ąžuolu
du sieksniu pievos.
Po Blinstubiškės ąžuolu
mane pakorė.

Laumės vaikas

Čiūčia liūlia laumės vaiką,
Kreivą šleivą ir kuprotą.
Skamba seno vario žiedas,
Laumės vaikui dovanotas.
Vėjy grūdintas ir kaltas.
Laumės vaikas kaltas… kaltas,
Kad nešoka, nedainuoja,
Kad nemiklios kreivos kojos.
Laumė močia tūžta pyksta
Ir už stalo nesodina.
Viską žino - tik nežino,
Kad sparnai jos vaikui dygsta.
Kad išskris jis vieną naktį,
Rudenį, prieš patį lietų.
Vidury didžiulės aikštės
Žmonės ras varinį žiedą…

Purpurinis vakaras

Purpurinis vakaras varva,
Lyg aplietas aviečių sultimis.
Ant akmens šiąnakt dėsime galvas,
Po žvaigždėm šiąnakt gulsimės.
Na tai kas, kad benamiai, bedaliai,
Na tai kas, kad šunų apskalyti!
Akyse šoka pušys - šalia,
Ir šalna dar žolės nepalietė.
O paskui bus, kaip būt privalo -
Kažkam žirgas - kažkam tik kamanos…
Paskutinę taurę - lig galo,
Iki dugno - ir veidu į samanas…

Kelio daina

Nei tu raudojai, nei tu vareisi,
Nei mes sugrįšim, nei mes pareisim.
Kol turim kelią, į priekį einam,
Kol turim klausą, girdime dainą.
Visi dainavom, kaip kas mokėjom,
Visi tylėjom, kaip kam reikėjo.
O kelias bėga, o kelias dulka,
Ką susitiksim – laimę ar kulką?
Tolimas kelias, priešpriešais vėjas.
Einame žemę įsimylėję.
Nei tu raudoki, nei tu liūdėki,
Vietos užtenka galvai padėti.

Pranešimų skaičius : 17 Join date : 2009-03-04

AKUSTINIS (tęsinys)

Mėlynoji paukštė

Kodėl žmonės nerado
mėlynosios paukštės?
Kodėl žmonės užmušė
sužeistą pelėdą?
O aš dainuoju apie tave, o gal ir ne, o gal ir ne.
O aš dainuoju apie tave, o gal ir ne, o gal ir ne.
Kodėl jūs neradot
mėlynosios paukštės?
Kodėl jūs užmušėt
sužeistą pelėdą?
O aš dainuoju apie tave, o gal ir ne, o gal ir ne.
O aš dainuoju apie tave, o gal ir ne, o gal ir ne.
Kodėl aš neradau
mėlynosios paukštės?
Kodėl aš užmušiau
sužeistą pelėdą?
Bet aš dainuoju apie tave, o gal ir ne, o gal ir ne.
Bet aš dainuoju apie tave, o gal ir ne, o gal ir ne.

Jei žinotum tu

Jei žinotum tu, jei žinotum
Kaip pasiilgau aš tavo rankų,
Tokių švelnių švelnių,
Tokių gerų, gerų
Ir stebuklingų lyg sapne…
Jei žinotum tu, jei žinotum,
Kaip trūksta man tavęs, man tavęs…
Ir tik lietaus lašai,
Ir tik lašai lietaus
Gal jie tau viską pasakys…
Paklausyk, kaip lyja lietūs…
Paklausyk, kaip lyja lietūs…
Paklausyk…

Šviesų birželio vidurnaktį

Išves mane baltas sodininkas dar nepabudusį
Šviesu birželio vidurnakti kabančiais lieptais.
Tarp žemės ir mėnesio vandenys tyvuliuos ir žvaigždes žydės
Kaip lelijos.
Matysiu aš: eina mergaitė nuo žiedo ant žiedo lelijom;
Ir krenta ant mėnesio lengvas mergaitės šešėlis.
Ir ves mane baltas sodininkas kabančiais lieptais
Dar nepabudusį...
Kas gi pažadins mane šviesų birželio vidurnaktį?
Šviesų birželio vidurnaktį kas gi pažadins mane?
Kas gi mane atpažins, kas gi mane atpažins?
Kada aš jau nebeatpažįstamas.

Ko nerimsti, žmogau, it paukštis

Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po žolę basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos…
Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi -
Negali gyvent ir be žemės!..
Bet jei ieškai - ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum,
Rasi visko - ir gero ir blogo…
Rasi daug ką - kai ką prarasi…
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės…

Milžinai

Kur takelis, kaip išeiti - nežinai.
Pasiklydo pienių jūroj milžinai.
Ir užmigę žaliuose žiogų namuos,
Saulės sapną milžinai sapnuos.
Aš ir tu - laimingi milžinai -
Pasiliksime pas žiogus amžinai.
Visą amžinybę lig rudens
Mūsų plaukus vasara kedens.
Tyliai šnabžda pienės - ir gerai,
Kad paklydo tie didžiuliai milžinai.
Susipynė rankos - ir gerai,
Kad takelio nebeieško milžinai.

Tai aš

Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, -
Rasa ten laša nuo lelijų -
Lyg dalgio ašmenys - gaili.
Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų.
Tokia tyla gyvybėn smelkias
Kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
Dainuodami - lyg mirdami!
Lig pašaknų ten pjauna širdį,
Ten teka vandenys liūdnai,
Ir dulkės vieškelių dar šiltos -
Tarsi sodybų pelenai.
Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, -
Rasa ten laša nuo lelijų -
Lyg dalgio ašmenys - gaili.
Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų.
Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...

» Dainų žodžiai