Dainų žodžiai

Pranešimų skaičius : 17 Join date : 2009-03-04

NIEKO NEPASAKYTA

Užrakintas dangus

Už nieką, už nulį, dienas ir naktis
Išbarstei, iššvaistei pelenais į akis,
Liko tik sopulys, pagiriota viltis
Gal užgis, neužgis - tris kartus į grindis
Skamba medis ir žada užgauta styga
Išsiderino žodžiai, įskaudo diena
Nekalbėt, negalvot, pasinerti giliai,
Kur baisu, kur tamsu, ten - kur jau pabuvai
Gal geriausia nebūti išvis niekada,
Tik rūke vandeny, vandeny rūke
Dega filtras, naktis niekada niekada nepabus
Užrakintas dangus nebežiūri į mus
Tau naktis - kaip diena, o diena - kaip naktis
Gal numirsi rytoj, gal nemirsi išvis,
Užsidegusios mintys skandina tenai,
Kur baisu, kur tamsu, ten - kur jau pabuvai
Užrakinti duris, gal skambės neskambės
Telefonas, balkonas, kaltė, nuodėmė
Liko tik sopulys, pagiriota viltis
Gal užgis, neužgis - tris kartus į grindis

Nieko nepasakyta

Nieko nepasakyta, viskas matyt,
Kaip pyktis lyg pienas išlietas.
Nieko nepasakyta, viskas girdėt,
Kaip rūkas ar šildantis sniegas.
Nieko nepasakyta, viskas yra,
Kaip būna tyla prikalbėta.
Nieko nepasakyta, dienose paskęs
Kas trukdo, kas žudo, kas ėda.
Nieko nepasakyta, viskas dar bus
Tik giliau, tik daugiau, tik per plauką.
Nieko nepasakyta, vėjas laikys
Atminty ir širdy šitą laiką.
Nieko nepasakyta, pasižiūrėk
Kaip gražu vandeny cigaretė.
Nieko nepasakyta, patylėk,
Praeitis akmenim užmėtė...
Praeitis akmenim užmėtė...
Nieko nepasakyta, tik yra dabar,
Tik dabar - ir nebus kito laiko.
Nieko nepasakyta, užsimerk,
Myliu tave, myliu tave,
Myliu tave tūkstantį kart...

Nemiga

Ar tu esi kalta, kad tavo veidas
Neduoda man nakčia sudėt akių
Kad prie pagalvių mano nusileidus
Veji sapnus nuo vokų sunkių (x2)
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji, o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
Nejau pažvelgt į mano bejėgystę,
Panūdo tavo siela išdidi?
Nejau liepei tu jai čionai atklysti,
Nes mano kėslus perprasti geidi?
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji, o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane

Kiemsargis

Kiemsargis uždegęs sniegą
Supamoj kėdėj užmiega
Ir nemato, kaip iš jūros
Tyliai išbrenda lietus
Paukščiai parskrenda į miestą,
Išsigąsta, susigėsta
Ir tylėdami apžiūri
Savo purvinus batus,
Savo purvinus batus
Miestas purvinas ir senas -
Gipsas, marmuras, fontanai;
Nežinau, kodėl taip esam,
Nežinau, už ką geriu.
Senos knygos greit suyra
Iš dangaus monetom byra
Pranašystė išsipildė
Pasišildykim rankas
Pasišildykim rankas
Tik pasibaigė jaunystė -
Rožė ima ir pražysta;
Ir netrukus paaiškėja,
Kad jau nieko neturiu
Kas užpildys šitą spragą
Vakare, kol miestas dega?
Kas be nuodėmės atėjot,
Nukapokit man rankas
Nukapokit man rankas

Arbata

Mano būstas tamsus, pasiklydęs miškuos,
Iš visų prakeiktų - tave vieną renkuos.
Šaltą šviesą lange liūdnas vėjas užpūs,
Staugia vilkas tankmėj vienišesnis už mus.
Bet namuos židinys,
Virduly - arbata,
Mylimoji, kuždėk man
Šią naktį bet ką
O paskui bus aušra, tiktai mūsų nebus,
Mes išeisim tamsoj ir uždegsim namus.
O paskui bus aušra, tiktai mūsų nebus
Ei, visi prakeikti, pasimelskit už mus.

Kalėdos

Iš kišenės netyčia man dievas iškrito
Ir matyt nuriedėjo savo keliais
Ir slepiuosi kaip vaikas, kad nieks nematytų
Na, kaip gi be dievo Kalėdos praeis
Užsimerkęs žiūriu kaip apakęs kareivis
Ne į savo pasaulį, ne į savo žodžius
Ir tik dainai išplėšęs vakaro saulę
Pasišildau rankas ir pakvimpa medžiu
Jau seniai dangumi užkamšytos patrankos
Jeigu nieks nelaimėjo ir švęsti nereiks
Vėgėlytė rankas pasikišo po akmeniu
Žiemot iškeliavo šarvuoti laikai
Tai kas veikti dabar, lepią taiką stebėti
Pasivyti šešėlį, išsidurti akis
Atstatyti moliūgo namelį ir žiemai
Kailine kepure išdaužyti dantis...

Karklė

Bėga vanduo - paskui nespėju,
žirnius į kampą dievas pasėjo,
lubos seniai išnagrinėtos,
ištryptos pievos dar neapsėtos
tiksi į smilkinius laikrodžio šūviai,
Bodleras vėl nukelia savo kepurę,
baltos žinutės, juodi skambučiai,
melskitės debesys, kad nepražūtume
ne tik už save, už visą pasaulį -
už vėją raudoną, už mėlyną saulę,
už tuos, kur negimę, už tuos, kur išėję,
už tuos, kur laimingais būt nemokėjo,
už tuos, kur laimingais būt negalėjo,
už tuos, kur laimingais būt nenorėjo
iš visų galimybių vienos neturėsi,
tai, kas buvo brangiausia, apėjo pelėsiais,
tik maža vėgėlytė dar gyvena po akmeniu,
kamufliažas padės jai, tik vardų vargšė nebeatmena
išversk kišenes - pažiūrėkim ką turim,
kokie debesys gražūs pro skylę kepurėj,
kai atšąla vanduo mūsų karklė pražysta,
melskimės rudeniui, kad nepaklystume

Matrica

Užgesint, kai ugnis apkabino žodžius,
Okupavo naktis, išbučiavo medžius.
Tik bijok netikėt, neklausyt naktimis,
Užsikimšus mintis, savo mintis,
Tai ką šaukia širdis.
Juodą karštį plaukų su savim pasiimk,
Baltą nemigo naktį tyla užgesink.
Laikas – smėlis po kojom, tavo žodis – mirtis,
Tolsta uostas giliai, uostas giliai,
Paskandinus viltis
Mano matrica tu
Mano saulė akmuo
Mano žodžiai lietus
Mano meilė ruduo
Mano Dievas žolėj
Mano žiogas ore
Stygos danguj, stygos danguj
Mūza delne
Užsimerk, paklausyk, kas daugiau pasakys -
Šitaip plaka širdis, šitaip baigias naktis.
Ta šalis už kalnų, jau seniai neturiu,
Septyniolika jų, mano saulės dėmių.
Pasakyt negali, baimė seka lyg šuo,
Kruvinom dienomis nebegelbsti ruduo.
Užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa,
Kiekvienam kosmonautui, vienam kosmonautui sušukim „ura!“
Mano matrica tu
Mano saulė akmuo
Mano žodžiai lietus
Mano meilė ruduo
Mano Dievas žolėj
Mano žiogas ore
Stygos danguj stygos danguj
Mūza delne

Sudie

Sudie, gražuolė mano, bye-bye, bye-bye,
Sudie, gražuolė mano, bye-bye, bye-bye,
Osana, Vaivai, sana-vai-vai-vai,
Osana, Vaivai, sana-vai-vai-vai.
Į vilties durnių laivą vos-vos suspėjau,
Neišlaistęs lyg dugno savo taurės.
Liko sėkla kišenėj, kitos išpūstos vėjo,
Nežinia kur nukris ji, nežinia ar prigis ji,
Nežinia ar žydės;
Nežinia kur nukris ji, nežinia ar prigis ji, nežinia ar žydės.
Sudie, gražuolė mano, bye-bye, bye-bye,
Sudie, gražuolė mano, bye-bye, bye-bye,
Osana, Vaivai, sana-vai-vai-vai,
Osana, Vaivai, sana-vai-vai-vai.
Tad pakelkim burias, apledėję jūreiviai,
Pasiryžę prie aisbergo šildyt rankas,
Mūsų vėjas galvoj visai išprotėjo -
Kur nupus, taip ir bus, galbūt liksim gyvi, galbūt gyvus užkas;
Kur nupus, taip ir bus, galbūt liksim gyvi, o gal gyvus užkas.
Sudie, gražuolė mano, bye-bye, bye-bye,
Sudie, gražuolė mano, bye-bye, bye-bye,
Osana, Vaivai, sana-vai-vai-vai,
Osana, Vaivai, sana-vai-vai-vai.
Tik numirę danguj busim laimingi,
Sutraškėjo stiebai, neatlaikė žinios,
mano siela byra iš kūno,
Kiek kainuoja dangus - vieną tūkstantį turint, tik aštuoni šimtai
Kiek kainuoja dangus - vieną tūkstantį turint, tik aštuoni šimtai
Kiek kainuoja dangus - vieną tūkstantį turint, tik aštuoni šimtai
Kiek kainuoja dangus - vieną tūkstantį turint, tik aštuoni šimtai
Kiek kainuoja dangus...
Kiek kainuoja dangus...

Pranešimų skaičius : 17 Join date : 2009-03-04

DEBESYS

Tyliai krenta

Tyliai krinta karštos snaigės.
Žemę padengė baltai.
Kas tau sakė, žiema baigės.
Ji prasideda tiktai.
Šąla kojos, šąla ausys.
Ledo tiltus šaltis tiesia.
Jau senieji, metai baigias.
O naujus sutiksim dviese.
Taurėse putos šampanas.
Ir ant eglių degs žvakes.
Baisiai gaila, kad šiais metais.
Ten tikrai nebus manęs.

Basas skridau

Kai basas skrendi ne sapne,
kai vakaras velkas šalia,
iškruvintas saulės žole
ir dievas aplanko tave
Kai dūžta į šipulius tai
Kai tylint pasakoma „ne“
Kai siela seniai pragare –
tu basas skrendi ne sapne
Užpylęs akis ir ligas,
jauties tarsi būsi kažkas
tik šaukia i veidą diena,
jos siela seniai pragare
Palikit mane savyje,
šešiastygėm užkalkit name
iki dugno tada už save
ir už tai, kad skridau
ne sapne

Prašiau ramybės

Ne kartą sau prašiau ramybės,
Užmigt svajonėse norėjau,
Bet lyg bangų didžios platybės,
Jausmų nutildyt negalėjau
O šiandien noriu vėl skrajoti
Arų žvilgsniu, jausmu plačiu,
Apimt apglėbt pasaulio plotį,
Bet dvasioj galios nejaučiu
Prabilk širdie šaltoj krūtinėj,
Sukurstyk vėl geismingą kraują
Tegul jausmų versmėj ugninėj
Audringos mintys viešpatauja
Geriau man verkti, kęst, kovoti,
Kad ir žaibai aplinkui švies,
Negu ramiai tamsoj miegoti
Be jausmo galios ir minties

Naujas rytas

Su krintančiais lapais, su vėjo verksmais,
Didingais troškimais širdis neužkais,
Tik pinsis mintis, nedrąsi ir liūdna,
Kaip alšo dangaus, įkyri dargana
Suvargino dvasią šešėlį vilties,
Padangėj skraidyti sparnai nesities,
O saulėtos dienos, kuriom taip džiaugeis,
Šviesiais atminimais tik širdį sužeis
Gyvenimo laimės panūdus širdis
Nežino, kada naujas rytas prašvis,
Kada į miglas pasinėrus tvankias,
Iš lėto, kaip žvakė be oro užges
Turiu aš savy priešingybių versmes,
Ir sielvarto mintys manęs nepames,
Dėl jų manyje ir gūdu, ir tamsu,
Jaučiu, kad esu nebe tas, kas esu

Gerai, kad niekas

Gerai, kad niekas neprakeikė
To balto paukščio mano gluosny,
Vanduo vaizdus ir veidus keitė,
O vėjai pievų galvas glostė
Gražiai sakais kvepėjo girios
Užgimę šerdimis į aukštį
Ir žvelgia tavo akys gilios
Į giedantį laimingą paukštį
Pavargus vasara rymojo
Greta manęs, ant ilgo liepto,
Ir tryško diemedžiai iš molio,
Kad baltas paukštis neišlėktų

Atsigręžk į dangų

Atsigręžk į dangų drąsiai, atmerk akis,
purvinam danguj sušvito spindulys,
mus prie paskutinio uosto saulės spindulys paglosto,
į ateitį atverdamas duris - tas mielas, iškentėtas spindulys
Kiekvienam rasos lašelyje matyti jūrą,
kiekvienoj smiltelėj žemę pamatyt,
sugebėjome išmokti, tik nemokam nusijuokti,
kai laisvę ateinam aplankyt ir laimė rodos laukia tiktai ryt
Tiek jūs, tiek ir mes
vienodai bijome šviesos dabar,
tiek daug ir tiek mažai
mums atrodo atėmė laikas
Tiems kurie tave užmiršo ištark „sveiki“,
juk be jų daugiau tu nieko neturi,
nebijok pradžios nuo galo, spinduliai dėmes išvalo,
tu stovi savo laimės tarpdury, tik pusmečiai ištirpo aštuoni
Atsigręžk į dangų drąsiai, atmerk akis,
ten kažkur aukštai pakibo vyturys,
laikas atkarpą iškirpo, alkana širdis suvirpo,
čirena virš laukų kaip vyturys, į praeitį užtrenkusi duris

Balta diena

Virš pabudusio mėlyno šilo,
saulės peršauta ir kruvina
pabaidyta i orą pakilo
tarsi gulbė balta diena
Kvepia baltos alyvos po langu
pilnas oras skambių vyturių
aš į tavo akis kaip į dangų,
kaip į mėlyną dangų žiūriu
Aš žiūriu į tave kaip į sodą,
į pavasario sodą žieduos,
tu vienintelė mano paguoda
po sunkios vakarykštės žaizdos
Nežiūrėk į mane tu alyvų
šito mėlyno sniego akim,
šio pavasario nors vėlyvo,
atgimimą jaučiu su tavim

Pasakyk

Jei šiandien tau liūdna ir kaip nutildyt skausmą nežinai
Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų, kurias dar vakar gyvenai
Galbūt ir vakar pro juokus slapta širdy tu karčią ašarą tramdei
Bet prasiblaivė skausmo valandą taip netikėtai nuostabiai
Tu vėl man žvilgsniu skaidriu giliu
Dar kartą pasakyk: tave myliu
Tegu laimingos buvusios dienos šypsnys prablaivo širdį ir akis
Nesmerki vakarykštės valandos tegu ji šiandien vėl atgis
Jei šiandien tau liūdna ir kaip nutildyt skausmą nežinai
Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų, kurias dar vakar gyvenai
Tu vėl man žvilgsniu skaidriu giliu
Dar kartą pasakyk: tave myliu.

Vėjinis malūnas

Vežimo ratai kelia kelio dulkes,
Važiuojam nesugrįžtamai – sudie.
Prošal rudens arimai bėga lygūs,
Kvepia žemė vystančiais žiedais
Iš tolo moja vejinis malūnas,
Toks milžinas miestelio pakrašty,
Su nerimu žiūriu į baltą kelią,
Kodėl sugrįžt atgal nebegaliu
Sudie vaikystes vėjo malūnėliai,
Man reikia didelių stiprių sparnų,
O kaip sunku su viskuo atsisveikint,
Kai nauja lapą rytdienon verčiu

Tavęs nerandu

Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis -
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.
Kur tave nudangino juoda nežinia?
Gal nyki nebūtis tuoj nublokš ir mane,
Bet šiandieną taip liūdna vienam, taip graudu,
Kad tavęs nerandu, kad tavęs nerandu
Bet užgeso seniai vakarykštė žara
Naujo ryto aušroj ir žvaigždžių nebėra,
Aš grįžtu į namus tuo vingiuotu keliu
Nei dienoj nei nakty tavęs rast negaliu
Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis -
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.

Paskutinė sekundė

Mirtis kasdieninė, įbridusi stovi į laiką,
į laikraščio skiautes sutilpo tik mirę vadai,
iš ilgo letargo nuo vasaros žaibo staiga nubudai
ir numirė moteris, vizijoj tavo gimdžiusi taiką
štai pranašo kapas, ten kapas karvių piemens,
ten Haimono kūnas šventą pagonį apglėbęs
jauteisi iš laiko lyg iš skęstančio laivo pabėgęs,
bet štai tau ant tako kruvinas slenkstis rudens
ir žiuri pro langą aukštai į tave tavo moteris
ir liūdną melodiją krintančių lapų girdi
į mėlyno vakaro upę, nejausdamas šalčio, brendi
prisimeni viską taip aiškiai, ką tūkstančiai metu išmokė
atsiveria tarsi auksinis narvelis krūtinė
ir pats į save staiga žiūri iš šalies
akis pasidėjęs ant plaukiančio lėto upelio debesies
ir matai kaip užgesta sekundė trumpa - paskutinė

O, mama

O, mama,
Eina pavasaris, į kišenes sninga,
Ten, kur nesinori – ten atrakinta,
Miestas išsižiojęs, ruošias atsirūgti,
Noris nusispjauti, norisi nutrūkti
O, mama,
Gatvės laimingos, žydintis kaštonas,
Kalio cianidas perlipo per tvorą,
Tau norisi gyventi, o man norisi numirti,
Smilkalu rusena mano rytai stebuklingi
O, mama,
Prisikėlęs Kristus vakarais ateina,
Na išgeriam degtinės, liejasi dainos,
Šventos Velykos, varpinė makaulėj,
Deguosi cigaretę danguje nuo saulės
O, mama,
Kaltas, kad gyvas, kaltas, kad sveikas,
Kaltas, kad norėjo, kad neišlaikė,
Kaltas, kad myli, kaltas pasinėręs,
Norisi pas mamą, kad taip nueiti neišgėrus
O, mama...

Geriau nežinoti

Geriau nežinot kas už lango,
kad nepabučiuotum tamsos,
kas buvo ten, skilusį dangų
sulopyt per maža dienos
Norėjai žinot, kas už durų:
privertus pirštus vis pūti pūti pūti...
gerai tam, kas nieko neturi,
tik ant veido randai keturi
Muiluota virve prie tavęs prisirišiu,
nors būtum graži, graži kaip mirtis
gyvenimo sraigę pasikinkysiu
ir lauksiu kol sapnas užgis
Jau nebesistengsiu pažinti
kas ten, kai dar čia nežinia
verba su bobutėm juk žydi,
tai kam taip skubėti iš čia?
Po gomuriu rudenio lapą
tirpdyk kol sulauksi žiemos,
kol lietūs apakę latakais
tau akmeniu kris ant galvos

Senas romansas

Besileidžianti saulė manęs nenuves
į dulkėtas miestelio gatves
nėr tavęs nebeliko tavęs
ir manęs neprisimena dulkės
tavo marmurą dulkės nusėdusios ėda
stotys varganos bėgiais sudievu nurieda
neišsaugota mano apsaugok tą vietą
kur manęs neatsimena dulkės
gulkis saule jau upės paklotos,
iškedentos jau priemiesčio pievos miglotos
jausmai seniai susitaikė ir protas
kad manęs neprisimena dulkės
tiktai dūžtantis rytas pro gelžkelio pylimą
varganom stotimis vėlei išveža mylimą
ir kaip merdintis marmuras dulkėm pakyla man
to miestelio užmirštos dulkės

Debesys

Mano mylimas Paulius Širvys nemelavo,
Be tavęs, be tavęs, be tavęs iki galo,
Iki dugno tą stiklą, sukramtyt akimis,
Tai kas buvo - nebėr, kas yra - su mumis
Debesys, raudonu kaspinu į širdį,
Debesys, baltu smėliu į akis,
Debesys, seniai nerašo ir negirdi,
Iš debesų - nepasibeldžia
Laikas trenkia į veidą - kibirkščių per mažai,
Užgesintas dangus, sukarpyti vardai,
Į geltonas akis smėlis byra iš lėto,
Akmenim atsiprašėm, lietumi apsimėtėm
Juokias vakaras pilnas auksinių raidžių,
Mano antkapį neša šešėliai žvaigždžių,
Spindi marmuras vakaru, blizga akmuo,
Mano gyslomis teka ne kraujas - ruduo
Ir debesys, raudonu kaspinu į širdį,
Debesys, baltu smėliu į akis,
Debesys, seniai nerašo ir negirdi,
Iš debesų – nepasibeldžia
Į duris

Vos užmerkiu akis

Vos užmerkiu akis
Ir tylu ir ramu
Ir triukšminga buitis kaip nuklydę gandai
Ir svaigsti ir stebies valandėlės džiaugsmu
Ir kaip laimės dvasia bekraštybėj skraidai
Vos užmerkiu akis
Tu ir vėl su manim
Pagrobta iš nakties mėlynųjų žiedų
Su skausminga dvasia
Nuodėminga mintim
Ir likimo lemties amžinuoju kerštu
Mano skausmo diena tau šalta ir nyki
O tave aš kaip šviesųjį džiaugsmą šaukiu
Ir kasdien tu viena mano maldą baigi
Neatmerkim akių
Neatmerkim akių

Negerai gyveni

Ataušo kava bežiūrint į saulę,
Nuskendo diena kaip jūra į taurę,
Užgeso naktis, tave apkabinus,
Išėjo visa ji, visa nusiminus.
Geltonas ruduo vėl ima už sprando,
Tie patys vardai kaip nuodėmės sklando,
Drugelių pilni kruvini avietynai,
Neliko jėgų tik dainai ir vynui.
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni pasauly...
Oi-oi, negerai gyveni...
Oi-oi-oi, negerai gyveni po saule...
Oi-oi, negerai gyveni...
Apsvaigęs nuo nemigos, laiko burės,
Praeinant pro šalį, pasaulį stebėsiu,
Tie patys garsai bus, tas pats skruzdėlynas,
Daina ta pati – ech, ją tik vakar nuskyniau...
Diena, kaip tada, vėl naktį sapnuoja,
Devyni žirgai jai patalus kloja...
Po akmeniu mirė maža vėgėlytė,
Išdžiūvo dangus. Na iš ko gi jam lyti?
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni pasauly...
Oi-oi, negerai gyveni...
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni turbūt po saule...
Oi-oi, negerai gyveni...
Ataušo kava bežiūrint į saulę,
Nuskendo diena kaip jūra į taurę,
Užgeso naktis, tave apkabinus,
Išėjo visa ji, visa nusiminus.
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni pasauly...
Oi-oi, negerai gyveni...
Oi-oi-oi, negerai gyveni turbūt po saule...
Oi-oi, negerai gyveni...